Murmanskas – Vladivostokas – Murmanskas

[:lt]Po pernykštės kelionės Lisabona – Vladivostokas akys bėgiojo po žemėlapį, ieškodamos naujo maršruto. Važiuoti tikrai yra kur, bet visuomet atsiremiama į kelionės kainą, trukmę ir logistiką. Viską pasvėrus ir paskaičiavus, šių metų iššūkiui buvo pasirinktas kelias Murmanskas – Magadanas. Atstumas tarp dviejų Rusijos miestų – Murmansko iki Magadano – 11,5 tūkst. kilometrų ir tai yra ilgiausias kelias pasaulyje tarp dviejų miestų nekertant valstybių sienų. Maršruto idėją pasiūlė „Autobild Lietuva“ žurnalo vyriausias redaktorius Vitoldas Milius. Šį atstumą jau važiavo ne vienas automobilistas, bet visi tai darė važiuodami ne po vieną, tad galutine projekto idėja tapo maršrutas Murmanskas – Magadanas – Murmanskas, startuojant motociklui ir automobiliui vienu metu, važiuojant, žinoma, po vieną, nelaukiant vienam kito ir tokiu būdu sukuriant intrigą tarp kelionės sekėjų. Motociklininkams turbūt kaip ir aišku, kad ilgoje kelionėje automobilis turi pranašumą. Automobiliui rečiau reikia pildyti degalų, pasikeitus oro sąlygoms nereikia stoti ir keistis aprangos. Net ir fizinis krūvis, tenkantis organizmui, motociklininkui yra didesnis. Tad nors bendrame sraute motociklu važiuoji greičiau, gale dienos įveiktų kilometrų skaičius buna mažesnis. Įveikti 23 000km Rusijos keliais nemažas iššūkis tiek motociklu tiek automobiliu. Startas kaip ir buvo suplanuota 2014 metų liepos 1 dieną iš Murmansko dviem transporto priemonėmis: V.Milius – „Honda CR-V“ automobiliu, o aš (A.Bubinas) – „Honda Crosstourer“ motociklu.

Automobilio bagažinėje galima laikyti daug daiktų, tačiau motociklo bagažas – ribotas. Teko atidžiai rinktis, ką pasiimti į kelionę. Atsarginių ratų komplektą, pora benzino kanistrų po 10 litrų, palapinę, įrankių komplektą. Visa manta be atsarginio kuro ir padangų tesudarė 15 kilogramų ir tilpo į vieną krepšį. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau išsigrynina daiktų sąrašas. Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų, užsiminus apie maratonines keliones – „greičio viršijimas?”

Niekas tokiose kelionėse nelekia 180 km/val., tačiau ir „nesivelka“ 50 km/val. Tiesiog judi kartu su eismo srautu. Ne paslaptis, kad ir Vilniaus Geležinio vilko gatvėje retas kuris važiuoja 80 km/val. – vidutinis greitis ten 90 ar 100 km/val. Motociklu lenkti automobilius kur kas paprasčiau. Vitoldui šiuo klausimu pasisekė kur kas mažiau. Bet abiem atvejais norėdamas lėkti privalai daryti beprotiškai daug lenkimų. Antras klausimas – “Koks tikslas?”. „Honda“ atstovai mus pakvietė tam, kad pasinaudodami mūsų patirtimi galėtų įdomiai pademonstruoti savo produktų patikimumą.

23 000 km – tai yra maždaug tiek, kiek įprastai nuvažiuoja statistinis Lietuvos automobilio vairuotojas per vienerius metus. Mes tai padarėme „truputį“ greičiau ir šiek tiek sudėtingesniais keliais nei Lietuvoje. Yra ir kitų tikslų tokiose kelionėse. Tie, kas bėga, važiuoja dviračiu, čiuožia slidėmis maratonus ar kopia į kalnus – mus supras lengviausiai. Vienas važiuodamas ilgą distanciją galvoji tik apie tai, kas vyksta dabar. Tau nesvarbu, kas buvo vakar ir negalvoji, kas bus rytoj. Tai nėra tikslas kažką įrodyti sau ar kitiems.

Startavus iš Murmasko, važiavome, turbūt, geriausiu keliu Rusijoje. Net kilo klausimas, ar mes tikrai važiuojame ne Suomijoje. Prie Petrozavodsko padariau navigacinę klaidą ir ežerą nusprendžiau apvažiuoti iš pietinės pusės, kai tuo tarpu Vitoldas pasirinko šiaurinę pusę. To pasekoje gavau trumpesnį kelią ir apie 200 kilometrų “puikaus” žvyro.

Kelias tolygiai blogėjo ir, kai supratau, kad kelio nebėra, suktis atgal jau buvo per vėlu.

Tik prasidėjus nuostabiajam offroad’ui, prasilenkiau su vietiniais enduristais, kurie grįžinėjo po treniruotės. Keistai nužvelgę mane, motociklą ir padangas, pateikė verdiktą – “Mes galvojame, kad tu ten nelabai pravažiuosi” … Ačiū, pagalvojau aš, ir atsisveikinęs patraukiau pirmyn. Nemėgstu suktis atgal ir dar važiuoti tuo pačiu keliu. Viso šios dienos nuotykio kuliminacija tapo upė, kertanti šį kelią – ne su tiltu, žinoma, o su keltu, kuris kursuoja pagal laisvą grafiką.

Sėkmė šį kartą nenusisuko ir jau po valandos buvau kitame krante. Dėja, sėkmė netilpo į keltą kartu su manimi ir manęs laukė dar 50 kilometrų “kelio”. Nors galutinis tikslas yra tas pats, tačiau kelionės maršrutas skiriasi. V.Milius pasirinko prastesnės kokybės, tačiau mažiau eismo turintį kelią pro Kirovą ir Permę. Aš– intensyvesnio eismo kelią link Kazachstano, einantį pro Nižny Novgorodą bei Kazanę.

Kodėl skyrėsi pasirinkimas? Apatiniame kelyje yra gana didelis eismas, jame daug sunkvežimių. Motociklu galima labai lengvai juos aplenkti – rusai, kaip bebūtų keista, motociklą lengvai pastebi ir praleidžia. Automobiliu ten būtų vargelis. Todėl Vitoldas pasirinko viršutinį kelią, kurio danga yra prastesnė, tačiau važiuoji praktiškai vienas.

Per pirmą dieną įveikiau 1600 km. Buvo daug kelio remontų, tad greitai važiuoti neišėjo. Labai didelis sunkvežimių srautas ir didelės spūstys. Kiek skaičiavau, vienam lengvajam automobiliui tenka trys sunkvežimiai – jų čia daugybė.

Kelių kokybė rusiška, nereikia įsivaizduoti, kad čia viskas kaip Europoje. Bet daugiau mažiau judėti galima. Laiko zonų keitimas kol kas neišmuša iš vėžių, nors per dvi dienas pasikeitė jau trys laiko juostos. Taip keliaujant į rytus paros vis trumpėja vidutiniškai po vieną valandą per parą ir miegoti kiekvieną dieną tenka vis trumpiau. Organizmas nespėja adaptuotis, bet nuovargis daro savo ir atsigulęs užmiegi net jei Lietuvoje tuo metu dar tik vėlyva popietė. Rytais raumenis skauda, tačiau po kelių dešimčių kilometrų viskas būna gerai.

Antrąją dieną pavyko pasiekti miestą Ufa, kuriame gyvena nuo pernykštės kelionės pažįstamas Aleksandras. Tačiau jo komandiruotė vienai dienai į Maskvą sutapo su mano atvykimu ir manimi pasirūpinti buvo pavesta jo draugui. Nors ir priėmė svetingai, pamiegoti teko keturias valandas. Šios dienos tikslas Išimo miestas, esantis netoli Kazachstano. Kelias laukė ne pats geriausias, tad anksčiau pradėti kelionę tiesiog būtina. Antraip tikslą pasieksi vėl naktį. Kertant Uralo kalnus ir vinguriuojant serpantinais, oras keitėsi taip greitai, kad nespėjau stoti ir apsirenginėti arba nusirenginėti drabužių. Per 15 minučių temperatūra nukrito iki +6, pakilo iki +16 ir vėl nukrito iki +6.

Važiuojant nuo Kazachstano iki Išimo miesto yra apie 40 km ruožas, kuris kaip Dievo pamirštas kampelis. Vairuotojai čia siunčiami už visas savo gyvenimo nuodėmes, kurias jie yra padarę keliuose. Ruožas greitu laiku tvarkomas tikrai nebus, nes, kaip sako vietiniai, jis niekam nepriklauso. Vienos srities valdos baigiasi kelio pradžioje, kitos prasideda kelio pabaigoje. Ir kol tie keturiasdešimt kilometrų yra niekieno žemėje, tol bus palikti natūraliai griūti.

Pernai taip pat važiavau tuo keliu, tačiau buvo vilčių, kad galbūt kas nors pasikeitė į gerąją pusę. Viltys liko viltimis, o kelio ženklas, kad kelias yra avarinės būklės ir maksimalus leistinas greitis – 40 km/val., liko stovėti nepajudinamai. Keturiasdešimt kilometrų skamba optimistiškai, net motociklu negalėjau važiuoti tokiu greičiu, nors ir lenkiau visus kitus. Kaip ir pernai, Išimą pasiekiau jau vakarop ir lyjant lietui. Tiesa, įvažiavus į patį miestą, jis liovėsi ir, kaip sakė vietinis mane priėmęs baikeris, tai buvo pirmas kartas, kuomet nustojo lyti per paskutines dvi savaites. Jei taip būtų senovėje, mane turbūt būtų pradėję garbinti kaip Dievą, sustabdžiusį lietų. Apnakvindino mane MOTOPOST’e. Tai namukas, suręstas tokiems pakeleiviams, kaip aš. Šešios lovos, šaldytuvas pilnas maisto, virdulys, arbata ir sanmazgas lauke, štai ir visi patogumai. Bet ko daugiau reikia baikeriui, po varginančios dienos lietuje. Motociklininkams tokiose kelionėse susirasti nakvynę kur kas paprasčiau nei keliautojams automobiliu. Kiekvienas kelyje sutiktas baikeris su mielu noru padės susirasti pigesnę nakvynę ar pasiūlys apsistoti pas save. Važiuojant automobiliu belieka pakelės viešbučiai ir moteliai. Tiesa, ir juose galima sutaupyti. Atvažiavus po dvyliktos valandos, kaina daugumoje motelių yra dvigubai mažesnė. Taip už 30 eurų gali gauti liuksą. Aišku, tas liuksas yra pagal jų supratimą, bet viskas ten tvarkinga.

Ketvirtos dienos tikslas Kuzbaso sostinė – Kemerovo miestas. Jame gyvena mano pernykštis pažįstamas Semionas. Vaikinas sutiktas grįžtantis namo iš merginos gyvenančios už 1000 km. Nors motociklo vairuotojo pažymėjimą buvo gavęs tik prieš 4 dienas. Dėja, su juo pasimatyti taip pat neteko. Savaitei laiko išvyko su mergina į kalnus jodinėti arkliais. Ne geležiniais, o tikrais. Bet ne ką mažiau svetingai priėmė Semiono tėvai. Diena prabėgo nelengvai. Stiprus šoninis vėjas privertė naudoti kur kas daugiau jėgų nei įprastai. Tiesa, pasisekė su krituliais. Danguje plaukiojo sunkūs lietaus debesys, bet kelias tartum specialiai nutiestas apvažiuoti lietaus stulpus, tįstančius nuo dangaus iki žemės. Dienos odometro parodymai sustojo ties 1300 kilometrų atžyma. Sunkiai sekėsi Semiono tėvus įtikinti, kad man reikia keltis ne vėliau nei teka saulė, bet diena prasidėjo taip, kaip ir buvo suplanuota. Ryte jautiesi, kaip po geros treniruotės. Visi raumenys maudžia ir sustingę, kol nepakratai jų 50 km. Po tokio trumpo apšilimo organizmas grįžta į savo ritmą ir vėl jautiesi, kaip naujas.
Penktą dieną pirmi 700 km buvo labai geri, tačiau artėjant link Irkutsko kelias palaipsniui prastėjo, o automobilių srautas ženkliai didėjo. Ryte per valandą stojau 5 kartus persirengti. Temperatūra keičiasi, musės, uodai į šalmą daužosi, tenka valyti. Žinoma, laiko užima kuro pildymas.

Rusijoje degalinėje užtrunku vidutiniškai dešimt minučių, mat pirmiausia turiu įkišti pistoletą, tada nunešti pinigus į kasą, grįžti, prisipilti degalų. Tuomet vėl eiti prie kasos ir laukti grąžos. O žmonių ten būna ne vienas. Per dieną sustoti tenka kokius 5-6 kartus, tai vien degalinėse jau sudega valanda.

Per visą kelionę teko aptikti tik vieną degalinę, kurioje galiojo mums įprasta tvarka. Pradžioje užsipili, tuomet eini susimoki.

Jau gerokai sutemus pasiektas Irkutskas. Šalia Irkutso gyvena dar vienas pernykštis pažįstamas – Dobromiras. Su juo žinutėmis susirašiau dar dienos metu. Tačiau priartėjus prie pasirinkimo tęsti kelionę ar nusukti nuo kelio apie 30 km. ir apsistoti pas Dobromirą, pasirinkau pirmąjį variantą. Pravažiavus dar beveik 200km apsistojau sunkiai randamame motelyje už 20 eurų vienas keturviečiame kambaryje. Rytas – lietus. Nieko naujo.

Trumpas sustojimas fotografijai prie Baikalo ežero. Pernai praskridau šią vietą visiškame lietuje ir debesyje. Baikalo būčiau nepamatęs turbūt net jei priekiniu ratu ivažiavęs į jį. Šiemet situacija kur kas geresnė, tačiau tik nusifotografavus vėl pliūptelėjo lietus.
Atkarpa Ulan Ude – Čita viena blogiausių kelyje Maskva – Vladivostokas. Dauguma sunkiasvorių automobilių nuo Ulan Ude nusuka link Mongolijos ir kelyje lieka vien duobės.

Nuvažiavus tokį kelią Rusijos „autobanais” duobės nebestebina. Motociklu laviruoti tarp jų kur kas paprasčiau nei automobiliu. Tačiau kartais jų nepavyksta išvengti ir su dviem ratais. Dienos metu, kuomet asfalto nedengia vandens sluoksnis, pamačius, kad duobės nepavyks nei išvengti, nei apvažiuoti tiesiog svorį perkeli ant kojų taip palengvindamas dalią motociklo pakabai. Atsidūrus užbaikalėje, nebestebina ir dešniavairių automobilių kiekis. Čia dominuoja anaiptol ne MAZ ar KAMAZ markės automobiliai.

Dauguma jų Japonijos arba Kinijos gamintojų kūriniai. Kadangi eismas vis dėl to vyksta dešine puse, lenkimai tokiomis transporto priemonėmis nėra patys saugiausi. Tą galima pastebėti iš autoįvykių. Kaktomuša susidaužusios transporto priemonės – dažnas reiškinys šiose vietovėse. Šios dvi blogybės vienoje vietoje vos nenutraukė mano kelionės.

Važiuojant netoli Čitos miesto, kelio ruože, kuris primena kelią Vievis-Semeliškės arba Anykščiai-Molėtai – labai vingiuotas, siauras, su daugybe „aklų“ posūkių, “pagardintas” duobėmis – prasilenkiant su vilkiku, prieš pat mane iššoko vienas dešniavairis, sugalvojęs aplenkti vilkiką. Teko staigiai mestis i dešinę. Bet toje kelio pusėje – gili duobė, todėl neliko nieko kito, kaip tik važiuoti per duobę. Dėja, nespejus perkelti svorio ant kojų, stuburas patyrė kompresinį smūgį. Ko pasekoje, užspaudus nervus, rankos liko nejautrios ir sunkiau valdomos. Visa laimė, sėkmingai pavyko likti ant kelio ir dar pasiekti Čitos miestą. Pasikonsultavus su gydytojais, kurie kelionės tęsti nerekomendavo, nusprendžiau šiek tiek pakoreguoti maršrutą, tačiau kelionę tęsti toliau. Pirminį planą važiuoti į Magadaną pakeičiau važiavimu į Vladivostoką, nes iki jo veda šiek tiek geresnis kelias.

Važiuoti žvyrkeliu su tokiomis rankomis itin sudėtinga. Be to, nesinorėjo rizikuoti „nusibatoninti” (motociklininku žargonu – neskausmingas griūvimas be traumų) ir keliant 300 kg. sveriantį motociklą dar labiau pažeisti nugarą.

Čitoje ketinau apsistoti, pas Čitos apskrities karinį prokurorą. Tačiau pastarasis išsiųstas metams į Vladivostoką, bet tai nesutrukdė jam pasirūpinti manimi. Mane pasitiko jo kaimynas. Atrakino Vladimiro namą ir apgyvendino jame. Virtuvės stalas jau nukrautas vaišėmis. Kartu pavakarieniavom, pabendravom ir pasidžiaugėm nauja pažintimi. Ryte palydėjo iki miesto krašto, palikėjo geros kelionės ir pažadėjo laukti atgaliniame kelyje.
Lietuvoje mes įpratę sakyti, kad Lietuva yra švogerių kraštas, kad vieni kitus pažįsta, kad Lietuva maža šalis ir panašiai, tačiau koks išties yra mažas pasaulis, supranti visai ne Lietuvoje. Šalyje, kurioje gyvena 130 milijonų žmonių, važiuojant kelyje 12000 kilometrų, sustojus pirmoje pasitaikiusioje kavinėje sutikti vieną iš 30 žmonių, kuriuos pažįsti šioje šalyje – vat čia yra tikrai mažas pasaulis. Timūras, pas kurį ketinau apsistoti Šimanovske, išsiruošė į kelionę prie Baikalo ir stabtelėjo toje pačioje kavinėje, kurioje sustojau ir aš. Netikėtas susitikimas mums abiems. Tiesa, dar vienas sutapimas yra tai , kad Timūrą pernai sutikau beveik toje pačioje vietoje, grįžtanti namo. Tą kartą jis pasiūlė apsistoti pas jį. Šiais metais priglaudė jo kolega.

Nuo Šimanovsko iki Chabarovsko kelias gana neblogas. Tačiau nuo Chabarovsko link Vladivostoko daug kelio remonto darbų ir žvyrkelių. Taip pat viską apsunkina tai, kad šiuo metu nėra vėjo, o sunkiasvorio transporto važiuoja labai daug.  Visos dulkės tvyro ore ir matomumas siekia gal kokius penkis metrus. Tokiu keliu įveikus apie 15 kilometrų nuo dulkių apranga iš juodos tapo rusva. Kelio remonto darbai Rusijoje neprilygsta analogiškiems darbams Lietuvoje. Čia remontuojamos atkarpos kartais siekia apie 50 kilometrų, tad tenka apsišarvuoti kantrybe. Rusija – stebuklų šalis.

Važiuodamas aptikau šaltinį, iš kurio teka vanduo. Atrodo būtų galima pasisemti vandens, bet tas šaltinis yra viduryje važiuojamosios dalies. Viduryje kelio. Ir tai tikrai ne koks trūkęs vamzdis, nes čia vamzdžių nėra. Artimiausias kaimelis čia nutolęs per kokius 70 kilometrų. Tiesiog šaltinis kelio viduryje.

Kelio atkarpa nuo Irkutsko iki Chabarovsko buvo labai nedėkinga padangoms. Per dvi dienas arba 3000 kilometrų padangos sudilo du kartus stipriau, nei iki tol per septynias važiavimo dienas nuo pat Lietuvos. Kelio danga ganėtinai šiurkšti ir labai banguota. Esant didesniam greičiui tu šiek tiek atsiplėši nuo kelio ir su didele jėga vel prispaudi motociklą atgal. Padangos, žinoma, amortizuoja šiuos nelygumus tačiau dėvisi kur kas greičiau. Apskritai man susižavėjimą kelia Continental specialistų sugebėjimas padaryti produktą, kuris sąlyginai ilgaamžis ir tuo pačiu turintis nerealias sukibimo su keliu charakteristikas tiek ant sausos, tiek ant šlapios dangos. Net užvažiavus ant smalos ar žymėjimo juostos ir slystelėjus, padangos gebėjimas laiku sukibti negali nestebinti. Važiuojant greičiui, žinoma, kad padangų saugojimas nustumiamas į antrąjį planą. Tačiau tuo pačiu metu tu negali spjauti į saugumą.
Pasiekus Chabarovską nuspredžiau, kad tęsti kelionę toliau su tuo pačiu padangų komplektu būtų neprotinga. Palijus lietui važiavimo greitis kristų ir laiko sugaisčiau gerokai daugiau nei pasikeisti padangas į naujas. Keletas skambučių ir aš jau stoviu garaže pas vietinius baikerius, kur operatyviai permontuoja motociklo apavą, duoda kontaktą motociklisto Bikin’o mietelyje, kuris jaus įspėtas ir laukia manęs.

Belieka nuvažiuoti dar pora šimtų kilometrų ir manęs laukia ne visai minkšta, bet vis dėl to lova. Kas sakė, kad keliauti motociklu nepatogu ?.. Iki Vladivostoko lieka 600 kilometrų ne paties geriausio, bet ir ne prasčiausio kelio. Ryte gavus dozę kasdieninio lietaus, apie pietus pasiekiu tolimųjų rytų uostamiestį. Prieš įvažiuojant į Vladivostoką reikia įveikti kelių kilometrų tiltą. Čia aš nusprendžiu pasilinksminti. Reikalas tame, kad Rusijoje visi didesni tiltai yra laikomi labai svarbiais strateginiais objektais, kurio vienoje arba, jei ilgesnis tiltas, net ir abiejose pusėse yra po sargo būdelę, kurioje, žinoma, sėdi apsauginis ir saugo tiltą nuo teroro aktų. Turėdamas pernykštę patirtį, kuomet pravažiavus tiltą bandžiau nusifotografuoti prie Vladivostoko ženklo ir buvau apšauktas apsauginio, kad šioje vietoje sustoti yra draudžiama, aš nusprendžiau užbėgti įvykiams už akių ir “suderinti” viską dar prieš tiltą su pirmuoju sargu. Derinimas pavyko šimtu procentų. Leidimą gavau, širdyje pasijuokiau pasityčiojęs iš vargšo “security” darbuotojo, bet, dėja, pylos nuo kitame tilto gale esančio apsauginio vistiek gavau.

Vladivostoke norėjau praleisti kiek įmanoma mažiau laiko, tačiau apsisukti prie miesto ženklo taip pat nesinorėjo. Tad aplankęs savo senąją draugę Iriną, bei praeitų metų kelionėje mane globojusį Jevgenijų, patraukiau atgalios. Juk šiandien man vėl reikia grįžti iki Bikin miestelio. Išvažiavus iš saulėtojo Vladivostoko, dangus pradėjo niaukstytis ir tos spalvos debesys, kuriuos matė mano akys man patiko mažiausiai. Pabandžius įžvelgti žemėlapyje, ar pavyks nepastebėtam prasmukti pro fotografuojantį perkūną, daug optimizmo neradau.

Kelias vinguriavo kaip tik į tą juostą, kur manęs laukė oras, kur, kaip sako seni motociklistai, geras šeimininkas net šuns į lauką neišvarytų. Teisingumo dėlei, turėčiau pastebėti, kad prie visų mano aukščio, vandens, greičio ir kitokių baimių atsirado dar ir elektros baimė. Ne tai, kad bijočiau 1.5 V batareikos, bet kai žaibai, rodos, ranka pasiekiami, norom nenorom susigūži į toki kamuoliuką, kad laisvai tilptum i Kriega krepšį ant kuro bako. 300 kilometrų audros, išvartytų medžių, pro nosį skrendančių šakų ir to juodo gėrio ant kelio, kuris dosniai Rusijos kelininkų naudojamas užpilti duobes ir įtrūkimus, dar kitaip vadinamas smala.

Smala atskira tema. Jei kam ryte einant į darbą teko netyčia ir staiga slystelti ant nežinia iš kur atsiradusio rytinio leduko, tai yra tai… tik tai yra vasara, šalmo vizorius aptaškytas lietaus, prieblanda ir iš priekio atvažiuoja traukinys. Na tikrai iš kur ant kelio traukinys ? Tai tiesiog koks nors Hino sunkvežimis ant kabinos susimontavęs kokius šešis žibintus po 200 W. Aš tikrai be proto bijau greičio. Todel tokiomis sąlygomis jis nukrenta iki 70, o posūkiuose ir iki 50 kmh. Bikin – karinis miestelis šalia Kinijos sienos. Kolega, kuris mane mielai priėme net dvi naktis iš eilės, dirba geležinkelio priežiūroje. Taiklus pastebėjimas. Sako aš niekuomet nevažiuoju traukiniu, nes žinau kokiame stovyje mūsų geležinkeliai.

Aptarus susisiekimo geležinkeliais įpatumus, ryte išjudu į lietų. Audra išsikvėpusi, vėjas nestiprus, bet lietus lydejo mane visą dieną. Tą dieną pavyko nuvažiuoti tik 1000 kilometrų ir tik prieš pat dienos finišą Šimanovske mane išdžiovino pro debesis išlindusi vakarinė saulė. Negaliu nutylėti apie aprangą, leidusią man daugiau mažiau komfortiškai važiuoti visą dieną pliaupiant lietui prie +9 laipsnių.

Visos kelionės metu REVIT striukė nepriekaištingai tarnavo ir matant, kad lietaus nepavyks išvengti, tačiau jis netruks ilgai, aš net nesivargindavau trauktis lietaus drabužio. Tą dieną, žinoma, aš startavau iškart apsirengęs viską pilnai. Galbūt esant aukštesnėm temperatūrom pradėtum prakaituoti iš vidaus, bet apie dešimt lipsnių šilumos leido važiuoti labai komfortiskai ir “sausai”. Kelyje atgalios nakvynės gavosi beveik tose pačiose vietose. Tai yra po Bikin nakvojau Šimanovske, sekanti nakvynė Čitoje. Nustebino radinys vienoje degalinėje prie Baikalo ežero – „Sonax“ odinių apmušalų priežiūros servetėlės, ant kurių instrukcijos lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių ir rusų kalbomis. Išvysti lietuvių kalbą ant produkto, nutolus nuo šalies 6 tūkst. km – labai neįprastas dalykas.
Prie Irkutsko dar sykį susitikau su Timūru, kuris atvažiavo į motociklistų sąskrydį prie Baikalo ir iki vakaro pavyko pasiekti Tulun miestą, kur apsistojau pakelės motelyje. Kemerove, nebenorėdamas varginti Semiono tėvų, apsistojau pas Kirilą – jo draugą motociklistą, vietinį auksinių rankų meistrą, su kuriuo tikrai neprailgtų ir savaitė, tačiau laikas laikas laikas. Smagu ir tai, kad žinant laiko trukumą, viską priimi koncentruotai. Gauni pačią idomiausią ir aktualiausią informaciją. Kelias ganėtinai nuobodus, būna padarai vieną nuotrauką, po penkių valandų – dar vieną. Vėliau, žiūri ir stebiesi, kodėl vienodų nuotraukų pridarei? Vakarop, pravažiuojant vieną miestelį, autobusų stotelėje pastebėjau apie 20 žmonių labai juokingai be perstojo mosuojančių rankomis. Priežastis labai paprasta – begalės musių ir uodų. Būna taip, kad įvažiuoji į kokį musių ar uodų spiečių ir netrukus viskas pasidengia dulkių ir musių mišiniu. Šalmo stiklą paprastai valau kas du šimtus kilometrų, kai stoju įsipilti degalų, o motociklo stiklas per pusdienį apsiklijuoja taip, kad nesimato nieko.  Judėjimas namų link psichologiškai lengvesnis. Rodosi ir kelias po ratais vyniojasi greičiau ir saulė skaistesnė ir namų pusėje dangus žydresnis. Tačiau +42 nelabai primena Lietuvą ir namus. Pro Krasnojarską važiuoju sekmadienio vidurdienį, o Krasnojarskas – nemažas miestas, tad daug žmonių grįžta namo po savaitgalio. Kelyje intensyvus eismas. Sunku būna prasilenkti net ir motociklu. Maždaug 200 km ilgio distancijoje iki ir už Krasnojarsko suskaičiavau net aštuonias rimtas avarijas. Kelyje, kur eismo srautas juda maždaug 100km/h greičiu, atsiranda tokių, kurie lenkia kitus eismo dalyvius 150km/h greičiu. Automobiliai išvažiuoja į priešpriešinę eismo juostą ir susiduria. Visos avarijos įvyko kaktomuša.

Kelias plačiu spinduliu nubarstytas šipuliais. Pagal tai, kiek prie kelio yra įvairiausių vainikėlių, paminklėlių, galima spręsti, apie avarijų skaičių čia. Pastarųjų nefotografuoju. Turiu tokį prietarą. Kelias po truputį gerėja, nors šiandien irgi buvo remonto, dulkių. Bando rusai laistyti dulkes, bei kai dieną tvyro 40 laipsnių temperatūra, tas laistymas tampa beprasmis. Kol laistytuvai nuvažiuoja iki remontuojamo ruožo pabaigos – pradžia jau būna sausa.
Išim’e apsistoju vėl tame pačiame motopost’e ir, nors ryte lietus nelyja, išsukus iš miesto tvyro tirštas rūkas. Ne paslaptis, kad žmogaus akis mato kiek kitaip nei pavyksta įamžinti fotografijose. Kad ir kaip stengiausi fotoaparate tas rūkas ne toks tirštas ir neperregimas, kaip gyvai. Reikėtų pagalvoti, ar neverta esant rūkui vairuoti žiūrint per fotoaparato objektyvą.

Nuo Išim’o pasuku kitu keliu nei atvažiavau. Važiuoju šiauriau esančia magistrale, kuria važiavo Vitoldas. Tiesa, kol kas neįžvelgiu jokių privalumų prieš ankstesnį mano maršrutą. Kelias tikrai prastesnės būklės, tačiau automobilių srautas, bent jau iki Permės tikrai ne mažesnis. Dar vakar buvo 39 laipsniai, o šiandien – plius penki ir lietus. Galima būtų pagalvoti, kad oras keičiasi labai greitai ir drąstiškai, tačiau reikia nepamiršti, kad vidutiniškai per dieną nuvažiuojama apie 1400 kilometrų. Per tokį atstumą nuo ryto iki vakaro tenka pamatyti visko. Daug džiaugsmo pasirinkus šiaurinį kelią tikrai neturėjau. Transporto čia gal tik 20 proc. mažiau, gal vėliau dar sumažės. Tačiau ir keliai prastesni, ypač Vologdos rajone. Apskritai, čia sunku nupasakoti kelią – 200 km gali būti visai neprasto kelio ir 200 km gali būti labai blogi. Manau, eismo įvykių čia sumažėtų penktadaliu, jeigu tik būtų geras kelias – duobių čia labai daug ir žmonės dažnai sukelia avarijas vien bandydami tų duobių išvengti.  Per gerą pusdienį nuvažiavau apie 700 kilometrų. Keliu tai pavadinti sunku, čia panašu į bekelę. Šiandien supratau, kad vietinių gyventojų klausti, koks priekyje laukia kelias, yra beprasmiška. Nuvažiavus apie 150 kilometrų sunkiai nupasakojama danga, degalinėje pasiteiravau, koks kelias toliau. Man pasakė, kad kelias bus kur kas geresnis, nei prieš tai buvo. Galiausiai „nusikračiau“ dar 250 kilometrų lygiai tokiu pačiu keliu, ir vietomis jis buvo dar blogesnis.

Kelias vietomis „sulopytas“, užpiltos duobės, tačiau tai situacijos nė kiek negerina. Į duobę supylė asfaltą ir kaip jį išvertė, taip ir paliko. Gal su koja šiek tiek patrypė. Jeigu kelio lygį laikytume 0, tai duobė yra žemiau nulio, tarkime -5 centimetrai. Po duobės sutvarkymo toje vietoje atsiranda kalvelė jau +5 centimetrų aukščio. Galima sakyti, kad nelygumas išlieka tas pats, tik skiriasi, ar tai yra duobė, ar kauburėlis. Dažnai duobių net nėra kaip apvažiuoti, o važiuoti lėtai daugeliu atveju yra dar blogiau nei greitai.
Miesteliuose vietomis yra tokie civilizacijos stebuklai, kaip greitį mažinantys kalniukai…yra pasirodo ir tokie Rusijoje…vadinami „gulinčiais policininkais“, dažniausiai du kartus aukštesni, tarsi tramplynai. Bet net ir tokios kelio sąlygos vietiniams vairuotojams netrukdo lėkti greitai. Nežinau, kas kiek laiko žmonės čia remontuoja automobilių pakabas. Turbūt su kiekvienu degalų papildymu. Nesvarbu kokiais automobiliais vairuotojai čia važiuoja, bet per duobes ir kalnelius lekia tikrai greitai. Pralenkė mane čia „Škoda Octavia“ net pasišokinėdama, gal kokius sportinius amortizatorius susidėjęs rusas. Lekia per tą bekelę 120-130 km/h greičiu. Kai kurie sunkvežimiai irgi panašiai važiuoja, tad kelias tampa panašus į statybų aikštelę. Čia pilna baltų, raudonų plytų, lentų. Be gulinčių policininkų yra ir normalių, kurie kelio ruože, kuriame važiuoti greičiau nei 50 km/h praktiškai neįmanoma, matuoja greitį. Keistas pasirinkimas, bet, matomai, tikslas yra prastumti laiką, o ne ką nors pagauti.
Policininkų ir motociklininkų santykiai yra dar viena įdomi tema. Per visą 24 000 km kelionę mane stabdė tik vieną kartą. Nors maksimalus leistinas greitis kartais ir buvo viršijamas, kur kas dažnesnis KET pažeidimas – ištisinės linijos kirtimas. Už šį nusižengimą Rusijoje ypatingai griežtos bausmės, siekiančios net vairuotojo pažymėjimo atėmimą pusei metų. Teatleidžia man skaitytojai, bet sunkiai kartais gaunasi vilktis iš paskos sunkvežimio važiuojančio 80 kmh, kai priekyje matomumas keli kilometrai, bet ištisinė linija nubrėžta tvarkingai. Buvo tokių lenkimų ir prieš pat policijos nosį. Tačiau pareigūnai pamatę motociklininką demonstratyviai nusisuka į kitą pusę.
Daugeliui taip pat įdomus klausimas apie lakstančius per kelią gyvūnus. Važiuodamas susidūriau tik su trimis žvirbliais, mat šie paukščiai maisto ieško ant asfalto. Jie lesa vabzdžius, kurie krenta po susidūrimo su transporto priemonėmis. Jeigu šarkos, varnos ir kuosos yra atsargesnės, tai žvirbliai pasitraukti iš kelio nespėja, lekia į priekį mėtydami pėdas ir susidūrimo neišvengia . Du žvirbliai amžino poilsio išėjo atsitrenkę į priekinį stiklą, vienas į veidrodėlį. Didesnių gyvių sutikti neteko, nors ant kelio tikrai nemažai pritraiškytų sekančios maitinimo grandies veikėjų – lapių, barsukų, kurie bandė neatsargiai skanauti nudaužtų paukščių liekanomis. Diena iš dienos užsiveli rutinoje ir į kelionės pabaigą pasieki to išganyto tikslo, kuomet pamiršti kas tu, ką tu čia veiki ir kas tas čia. Nuoširdžiai prisipažinsiu, nepamenu, kur nakvojau paskutinę naktį. Tai buvo niekuo neišsiskiriantis miestukas su niekuo neišsiskiriančiu moteliu.
Atgal keliauti yra paprasčiau ne vien dėl psichologinių priežasčių. Tai daryti taip pat lengviau ir dėl laiko juostų keitimo. Jeigu važiuojant į Rusijos rytinę pusę kiekvieną dieną „dingdavo“ po 1-2 valandas, tai grįžtant atgal, kiekviena diena tampa turinčia 25 ar 26 valandas. Nors vidutinis greitis į abi puses buvo panašus, važiuodamas į priekį sugaišau 8 dienas ir 20 valandų, atgalios tik 7 dienas ir 3 valandas. Paskutinė kelionės Murmanskas – Vladivostokas – Murmanskas diena buvo išskirtinė man ne vien tuo, kad paskutinė. Tai buvo mano asmeninio rekordo pagerinimas. Per 25 valandas nuo poilsio iki poilsio pavyko nuvažiuoti 2300 kilometrų. Kelionę norėtųsi baigti linksmai. Kelias paskutinę dieną buvo …žinote, kaip atrodo Vokietijos autobanas? Tai čia visai nepanašus. 200 kilometrų atkarpoje vidutinis mano judėjimo greitis buvo 50 kilometrų per valandą. Ne jums nepasirodė – 50. Naktį tradiciškai gavau gerą dozę lietaus ir dar vieną “palengvinimą”. Kadangi Murmanskas gerokai už poliarinio rato, tai reali naktis truko pora valandų. Visą kitą laiką buvo prieblanda, kurioje matomumas dar blogesnis nei naktį. Bet štai išlindo saulutė ir aš jau Murmanske. Vienos dienos nakvynė, 24 valandos, 2050 kilometrų ir aš Vilniuje. Apie kelionės dalį Murmanskas – Vilnius nelabai ką papasakosi. Kelionė panašiai, kaip Vilnius – Klaipėda. Kelias puikus, nuotaika gera. Ačiū už kantrybę ir skirtą dėmesį. Didelis ačiū:

Honda Crosstourer VFR1200 motociklui

Continental Conti Trail attack padangoms

Eneos tepalams

Sonax šalmo servetėlėms

Quixx auto/moto kosmetikai

Rev’it moto aprangai

Garmin Montana navigacijai

Kriega gertuvei

Autobild Lietuva žurnalui

Internetiniam portalui 15min.lt

P.S. Važiavau su nuostabiu Honda motociklu, apautu puikiomis Continental padangomis. Nuo uodų “gyniausi” Sonax ir Quixx kosmetika, nuo lietaus ir vėjo Revit drabužiais. Tikslą pasiekti padėjo Garmin navigacija, nuo troškulio gelbėjo Kriega gertuvė, apie visą tai jums pasakojo portalas 15min.lt, fotografijos ir video medžiaga, gauta Sony pagalba. Fotografijoms tokiose kelionėse radau nepamainomą įrankį Sony NEX serijos sisteminį fotoaparatą. Kai nėra vietos dideliam ir sunkiam veidrodiniam monstrui – tai geriausias pasirinkimas. Filmuotos medžiagos šiais metais prisirinko net daugiau nei pernai. Filmavau ir su Sony NEX-5T ir su veiksmo kamera Sony AS100V. Tačiau video filmo artimiausiu metu tikriausiai nepamatysite. Kadangi 2 trečdaliai visos kelionės vyko tuo pačiu keliu , kaip ir pernai, o per metus laiko šiuose keliuose nelabai kas pasikeitė tad daryti antrą tokį patį filmą kaip ir nėra prasmės. 2013 metų kelionę galite pamatyti: Lisabona-Vladivostokas 2013

[:en] After the last year trip from Lisbon to Vladivostok my eyes were looking for a new route across the map. It‘s really always is where to go – that‘s for sure, it just depends on expences, duration and logistics. After a long discusion with myself, the chosen challenge was the route Murmansk – Magadan. The distance between these two Russian cities is 11500 kilometers and this is the longest rout in the world without crossing the state borders. The idea to choose this route belongs to Mr. Vitoldas Milius, the editor of the magazine „Autobild Lithuania“. This distance has been already overtaken by many drivers – travellers, but all of them have been travelling with someone, not alone. So the final idea was to take the route Murmansk – Magadan – Murmansk and to start both – the car and the motorcycle at the same time and continuing the trip on the own. Possibly the followers understand that on long distance trips, the motorcycle doesn‘t have chance to win against the car. The car stops more rear for filling the fuel, it‘s not necessary to stop and change the cloths when the weather is changing. Even physically to drive the motorcycle is much more difficult that to drive a car. So, although generally the motorcycle can drive faster, at the end of the day the overcome mileage is less. It is quite a big challenge to drive 23000km of Russian roads also for car as for motorcycle. The planned start from Murmansk was on the 1st of July by two transport vehicles: V. Milius – by car “Honda CRV”, and me – A. Bubinas – by motorcycle “Honda Crosstourer”. There‘s possible to carry much more things in car trunk and motorbike‘s baggage is very limited. I had to choose very carefully what things I really need to take with me. My thing stuff was – spear set of tires, a few 10L petrol cans, tent, tool kit. All belongings without a spare tires and fuel cans amounted for only 15kg and fit into one basket. One of the most frequently asked questions, speaking about marathon trips – “speeding?” No one goes 180km/h on such trips, but also not lag 50km/h. You simply move with the flow. It‘s not a secret, that even in Vilnius on Geležinio Vilko street a rear driver goes 80km/h – the average speed in that street is about 90 or even 100km/h. Motorcycles overtakes cars easier. Vitoldas had much less success on this issue. But in both ways if you’d like to speed, you have to do a lot of crazy overtaking. The second questions mainly is – “what is the purpose?”. “Honda” representatives invited us to participate in this project to present their production in more interesting way using our experience. 23000km – is the traditional annual mileage of many lithuanian drivers. We did this „a bit“ faster and in „a bit“ more difficult roads than in Lithuania. There are also more purposes on such trips. Those, who run, ride a bike, ski marathons or climbe the mountains – they will understand us easy. Driving a long distance alone you think only about what is happening right now. It‘s not important what was yesterday and you don‘t think what gonna happen tomorrow. It‘s not a task to prove somthing to someone or yourself. After a start from Murmansk we rode probably the best road in Russia. It seemd that we drive in Finland‘s roads. I have made a navigation mistake close to Petrozavodsk and decided to take a circuit arround the lake from the southern side and Vitoldas has chosen the nothern side of the lake. As the result I‘ve got a shorter road and about 200km of „excellent“ gravel. The road gradually deteriorated and when I realized that there is no road anymore, it was too late to turn back. Just after the excellent offroad has started, I passed the local endurists coming back from training. They looked at me, my motorbike and tires very strange and said: „We think, that you will not pass“… „Thank you“ – I‘ve said in my mind, and continued my way. I don‘t like to turn back and go the same way again. The culmination of today‘s adventure was the river crossing the road, and there was no bridge, just a ferry which runs on a free schedule. The success didn‘t turn and after one hour I was on the other river side already. Unfortunately, the success didn‘t fit into ferry with me and I had to drive 50km more on such „excellent“ road. Although the final destination is the same, but the route is different. V. Milius has chosen the rode which was worse, but had a less traffic passing through Kirov and Perme. And I have chosed the big traffic road passing through Nyzny Novgorod and Kazan. Why the choice was different? There is a big traffich on the lower road and contains a lot of trucks. But it is more easy to overtake them by motorcycle – the Russians notice the motorbikes and let them pass. And to go by car on that road would be problematic. So, Vitoldas has chosen the upper road with the worse surface, but practically you drive alone. During the first day I drove 1600km. I couldn‘t mover faster, because there were a lot of road works, very big truck flow and many traffic jams. As far as I have counted, the proportion is like one car to three trucks, there are many of them. The road quality is very russian, don‘t imagine that there‘s everything like in Europe. But more or less it‘s possible to move on. The time zone changing still doesn‘t influence very much. During two days three time zones has changed already. Moving to the East the days become shorter for one hour every day and the time to sleep remains less. The body can‘t accept these changes so quickly, but after a long day i feel so tired that I fall asleep at once as I reach the bed. The muscles hurt the most in the mornings, but after a few tens of kilometers everything is fine. I have reached Ufa on the second day, where my friend Aleksandr lives. I met him last year during my trip from Lisbon to Vladivostok. But unfortunately, Aleksandr was on business trip in Moscow and he asked his friend to take care about me. Although I was met very welcome and friendly, the time for sleeping I had was just four hours. The destination of the third day is Isim city, located very close to Kazakhstan. The expected road was not the best one, so I had to start very early, otherwise the destination would be reached very late at night. Crossing the Ural mountain and driving the serpentines, the weather changed so quickly, that during 15 minutes the temperature dropped down up to +6, increased up to +16 and dropped down up to +6 again. So it didn’t make sense to stop and change the cloths. Driving from Kazakhstan to Isim there is a road section of 40km, which looks like God has forgotten this place. The drivers are sent there for all their sins they’ve done on the roads. This sector will be not mended at near future, because, as the locals say, no one owns it. The road beginning belongs to one country region and the road end belongs to another region and as long as these 40km belong to no one it will remain to be destroyed naturally. I drove the same way last year, and I hoped that something has changed. But unfortunately, nothing has changed and the same road sign was announcing that the road is in emergency condition. Fourty kilometers sounds very optimistic as I couldn‘t reach such a „high“ speed even on motorcycle, although I was ahead of all the rest road users. I reached Isim city in late evening, it was raining the same like last year. In fact, the rain has stopped when I entered the city and as the local biker said, it was the first time during two weeks when the rain has stopped. If this were in ancient times, I probably would have been glorified as God who suspended the rain. MOTOPOST has accommodated me. It was a cottage which is built to such fellows as me. Six beds, the fridge full of food, kettle, tea and water supply system. What else would biker need after a tiring rainy day. It is really much easier to find a cheaper bed for bikers than for car travellers. Every biker met on a way will help with pleasure to find a cheaper bed or will offer to stay at his living place. When travelling by car only the roadside motels and hotels remain to stay in for a night. In fact, there is also possible to save. If to arrive after 12 a.m. the prices in many motels are double lower, so it is possible to get a luxury room for only 30Eur. Of course, the luxury room is according to their standards, but there is everything tidy. The destination of the fourth day was the capital of Kuzbas – Kemerov city, where an acquaintance of mine Semion lives. I‘ve met him last year on his way back home from his girlfriend who lives for 1000km, although the driving licence he has been got just four days before his trip. Unfortunately, I couldn‘t meet Semion this time. He was away for a week with his girlfriend for a horseriding. But parents of Semion were very hospitably. The day was difficult. Strong crosswinds forced me to use much more strength than usual. But in fact I was lucky it did not rain. Daily odometer readings stood at 1,300 kilometers mark. It was difficult to convince the parents of Semion, that I really need to wake up not later the sunrise, and the day began as it was planned. Every morning I feel pain in muscles and just after 50km riding I can feel better. After such short warming-up my body returns to the normal shape and I can feel like new again.
On the fifth day the first 700km were very easy, but closer to Irkutsk the road became worse and worse, and the car flow was increasing rapidly. I had to stop 5 times in the morning to change my cloths. The temperature was changing quickly, the flies and mosquitoes hit my helmet, the cleaning and fuel refilling also take time. Usually it takes me about ten minutes in fuel station in Russia, as first of all I had to insert the fuel gun, then to bring money, the to come back and fill in. Then I need to go back to cash desk to take my change. And always there are about a few people standing at cash desk. I have to stop for fuel 5-6 times a day and every time is the same. During the whole trip there was the only fuel station which had an usual system – first you fill in and after you go to pay. It was already dark when I reached Irkutsk. My friend Dobromis lives close to it. I was thinking about to stop and sepnd the night there, but close to Irkutsk I‘ve changed my mind and continued my trip 200km more and stayed at motel for 20eur per night.
Morning… Rain… Nothing changes. I‘ve stopped at Baikal lake shortly for making a picture. Last I‘ve passed this place in the rain. It was so cloudy that possibly I couldn‘t see Baikal lake if even would be standing on the lake. This year the weather was more nice, but just after I‘ve made a picture, the rain has started again.
The road section Alan Ude – Cita is the worst one on the road Moscow-Vladivostok. Many heavy vehicles turn towards Mongolia from Ulan Ude and many pits remain on the road. The road pits don‘t surprise anymore after such long driving on Russian roads. To lavirate with motorcycle between pits on such bumpy road is really easier than to do it by car. But sometimes to avoid bumping into pits is imposible even driving two wheels vehicle. When the road surface is dry it is easier to notice the pits, but even then it‘s impossible to avoid them, so in such cases the body weight is moved on the legs. A bit far from Baikal there a lot of cars with having a wheel on the right side and the most trucks are not MAZ or KAMAZ. Most of them are made in Japanese or China. But since the traffic is on the right side of the road, to overtake other cars is really dangerous having a wheel on the right side. This could be noticed from the number of car accidents collided head on – a frequent phenomenon in these areas. These two evil things just nearly did not break my journey. Close to Chita city I was driving on a very narrow, bumpy and devious road. I was trying to pass a truck when suddenly a car with the wheel on a right side just appeard in front of me. It was trying to outride a truck. I was forced to make a sharp turn to the right where was a quite deep pothole and I had no choice just to ride over it. Unfortunately, I didn‘t have time to transfer my body weight on the legs and my spine suffered a compression hit. As a result the spine nerve has been pressed and my hands remained insensitive. Luckily I have managed to reach Chita city successfully where I have visited a doctor. He recommended not to continue the trip, but I‘ve decided to correct my route and to continue the trip. So, my primary plan to go to Magadan has been changed by a plan to ride to Vladivostok, because there is a bit better way leading there. To ride a gravel road with such insensitive hands was extremely difficult. Also, I didn’t want to take a risk to fall down and to hurt my spine more picking the motorcycle. In Chita I was planning to stay at home of my friend who is Chita District Military Prosecutor. But it happen that he was living in Vladivostok for a year. So, he has asked of his neighbor to take care about me, who unlocked Vladimir‘s house and let me in. We had a dinner together, small talk and I went to bed for a rest. In the morning he accompanied me up to the end of the city, whished a good trip and promissed to wait me on my way back.
Usually we say that the world is very small. But Ihave realised the meaning of these words only when I met one of thirty people I know in a country where live over 130 million people. Timuras is the person I‘ve met on my 12000 kilometers way to Vladivostok in a small cafey and it was very unexpected for both of us. One more coincidence is that I‘ve met him in almost the same place where I‘ve met him last year. That time he offered me to spend the night at his home, and now his friend has harboured me. The way from Simanovsk to Chabarovsk is rather good. But on a way from Chabarivsk to Vladivostok there are a lot of gravel roads and roadworks. Also, the fact that at present there is no wind and heavy vehicles traveling very much complicates the travelling. All dusts are in the air and road visibility is only about 5 meters only. After 15 kilometers of driving such road my clothing became brown from black color. The roadworks distance is about 50 kilometers long and I have to be very patient driving through of it. Russia is a country of miracles. Travelling on a road I found a water spring. It seems that it‘s possible to scoop some water, but the spring is in a very middle of the road and it is certainly not broken pipe, because there are no pipes – the nearest village is at a distance of 70 kilometers. It is just a water spring in the middle of the road. The road from Irkutsk to Chabarovsk was very thankless to my tires. Within two days or 3000 kilometers the tires frayed two times more than in seven days traveling from Lithuania. The surface of the road is very rough and wavy. Riding a high speed the tires absorb all these bumps, but also at the same time they were out much faster. I admire the ability of Continental specialists to make a product which is relatively durable and at the same time having unreal grip performance on both dry and wet surfaces.
When I‘ve reached Chabarovsk, I‘ve decided to change the tires, because to continue the trip with the same pair of tires would be not very clever. The speed would drop down rapidly if the rain falls. So, after a few calls I was already in a garage changing the tires. Also I‘v got contacts of a person in Bikin city who was already warned about me and has been waiting untill I arrive. So, only a few hundred kilometers remained to drive and I can rest in bed. Who said, that to travel on motorcycle is uncomfortable? Only 600 kilometers of not the best but also not the worst road remained up to Vladivostok. As usual in the morning it was raining and in the afternoon I was already in Vladivostok. There is a few kilometers long bridge before entering the city and in this place I have decided to joke a bit. The point is that all bigger bridges in Russia are considered very important strategic objects and there stand sentinel over the bgridges, sometimes even on both edges, and, as they say, they protect the bridges against possible terror attacks. I have had an experience with them last year already, when I tried to take a picture after passing the bridge near Vladivostok road sign and sentinel was very angry on me because of that. So, this time I’ve decided to agree about photo with sentinel in advance. The deal was successful! I’ve got a permission to take photo, laughed in my heart at the security guard, but after that I didn’t avoid of whaling of another sentinel from another bridge edge. I wanted to spend as less time as possible in Vladivostok, but I also didn‘t want to turn back near the city sign. So, firstly I have visited my old friend Irina and Javgenij, and after that I‘ve turned back. Still today I have to reach Bikin city. The weather was beautiful and the sun was shining in Vladivostok, but just I left the city the sky has overclouded and the clouds I saw in the sky I really didn‘t like. I have checked the weather map expecting to avoid the coming storm, but the forecast was not very optimistic. The weather expected to be really terrible. Next to my all having fears – the fear of height, water, speed, arose one more – the fear of electricity. No, I’m not really scared of 1.5V battery, but when the lightning seems so close at hand, unwillingly I crouch into a small ball. 300 kilometers of the storm, fallen trees, branches flying through my nose and the black good, which is usually used for pouring pits and cracks on Russian roads, also known as a tar. The tar is a separate topic. It is the same as on to slip on a morning ice on the way to work, jus it happens in summer time. The helmet glass splashing the rain, dusk, and in front the approaching train. Really, where from the train is on the road? But it’s just some Hino truck cab with six lights of 200 W each mounted on it. I’m really afraid of a high speed. So under such conditions I reduce my speed up to 70km/h and even up to 50km/h on turns. Bikin is a military city close to the China wall. A colleague, who gladly accepted me even for two nights to sleep, works in railway maintenance. Pointed remark is that he says he never goes by train, because he knows in what condition they are. In the morning, after a duscussion about the rail trasport pecularities, I left to the rain. The storm was subsided already, the wind was mild, but the rain was accompanied me throughout the day. I was able to drive only 1000km on that day and just before Simanovsk city the evening sun has dried me. I can‘t keep silent about the outfit which make my driving comfortable during the whole rainy day and when weather temperature was just +9. The REVIT jacket was irreplaceable. Sometimes, when I saw the rain wouldn‘t last long I even din‘t bother to stop to put the rain jacket on. On that day I started fully dressed on. Possibly at higher temperature I would begin to swet, but when there was only 10 degress it allowed me to feel very comfortable and dry. On my way back home all my camps were almost in the same places – Bikin city, after was in Simanovsk and then in Chita. I was very surprised to see the description in Russian, Latvian, Estonian and also in Lithuanian languages on Sonax leather upholstery care wipes in one gas station near the lake Baikal. To see Lithuanian language on a product being far away from a country about 6000km was really unusual.
I‘ve met Timuras once again near Irkutsk, who came to motorcyclist jamboree near Bakal lake. I‘ve reached Tulun city already in the evening and I‘ve spent the night in a roadside motel. In Kemerov, not wanting to afflict Semion parents I’ve stayed at Kiril home, a local golden hands master, with whom to spend a week certainly would be not too long time. It‘s also nice that knowing the lack of time to accept everything very concentrated. You get just the most interesting and actual information.. The road is quite boring. When you make one picture and after five hours make one more, after some time you can look and surprise why did you make many the same pictures? In the evening, passing one of the town I‘ve noticed a group of people standing in a bus station and continuously shaking their hands very funny. The reason is very simple – the dozens of flies and mosquitoes. It happens when you pass into a swarm of flies or mosquitoes and soon everything gets covered with a mixture of dust and flies. Usually I clean my helmet glass every two hundred kilometers when I stop to refuel, and motorcycle glass is so dirty that is impossible to see anything. It is psychologically easier to move towards home. It seems that even the road is shorter and the sun is brighter and the sky is more blue towards the home. However, the temperature +42 doesn’t remind Lithuania and home. I pass Krasnoyarsk on Sunday afternoon and it is quite a significant city, so many people are coming back after a weekend. The traffic is very intensive. It’s difficult to overtake other vehicles even with motorcycle. I have counted even eight very serious accidents in just 200km distance before and behind Krasnoyarsk. On the road, where traffic speed is about 100km/h, there are those who overtakes other road users at speed 150km/h. The overtaking cars moves to the opposing traffic lane and faces each other. All accidents occurred head-on. The road is full of various splinters. The number of various wreaths and monuments on the road sides shows how many accidents there are on these roads. I never make pictures of such things – I have such superstition. The road is slowly improving, although today there was also some road repair sections and many of dusts. Russians trying watered dust, and when the day is in 40-degree temperatures, the watering becomes meaningless. Until watering machine approaches up to repair section end – the begining is already dry.
In Ishim I’ve stayed at the same motopost’e again and although it was not raining the morning, the fog lingered just turned from the city. It’s not a secret that the human eyes see a slightly different view than what you have perpetuated in photographs. No matter how much I’ve tried the fog in the camera was not as dense and opaque as lively. I have to consider if it is not worth in case of fog to drive looking through the camera lens. From Ishim I turned the other way than I came. I chose to drive the highway located more to the North, the same road Vitoldas has driven. The road is in really worse condition, but the car traffic certainly not less, at least until the Perm. Only yesterday it was 39 degrees, and today – plus five and the rain. One would think that the weather is changing very quickly and drastically, but keep in mind that the average daily distance covered by about 1,400 kilometers. From morning till night at this distance possible to see everything. I was not very happy choosing the northern way. The traffic perhaps is only 20 percent less, maybe later it will be even lesser. However, the roads are even worse, especially in the Vologda region. In general, it’s difficult to describe the road here – 200 km could be of good road and 200 km can be very bad. I think here would be possible reduce accidents by one-fifth, if only to be a good road – it is a lot of potholes here and people caused accidents very often simply trying to avoid the potholes. I drove about 700 kilometers in over a half a day. It is difficult to name it like the road, it’s more like an off-road. Today I realized that to ask of the locals about what road will be in front, is futile. After about 150 kilometers drive on a hardly narrated road coating, I inquired at a gas station about what road is expecting to be further. I was told that the road will be much better than it was before. Finally, I shook myself another 250 kilometers on exactly the same road condition, and in some places it was even worse. The road was patchy in several places, the pits were just brewed, but it doesn’t make the situation better. The asphalt was just outpoured into a pit and how it was dumped and so it was left. Maybe it was trampled a bit. If the road level is regarded as 0, then the pothole is below zero let’s say about -5 centimeters. After the pothole was repaired instead of it the hillock occurred already +5 centimeters of height. It could be said that the roughness remains the same, only the different is whether it is a pothole or knoll. Very often it’s even not possible to circuit the holes and to drive slowly in many cases is worse than to drive fast.
There are some civilization wonders in small towns such as speed reducing hills .. they are in Russia for sure … known as „lying policemen”, but usually two times higher, like springboards. But even such road conditions do not prevent local drivers dart fast. I can’t imagine how often do the people repair the car suspensions here. Perhaps every each refueling. No matter what kind of cars the drivers ride here, but across the pits and hills they really go fast. Skoda Octavia has overtook even leaping, maybe some kind of sport shock-absorbers are mounted there. They flying over that off-road in speed 120-130 km/h. Some trucks also drive similarly, so the road becomes like a construction site. Here is full of white and red bricks, planks. Without „lying policemen” there are also normal live policemen who measure the speed in roads where the speed limit is 50km/h. It’s a strange choice but apparently the purpose is to push the time, but not to catch something.
The relationship between police and motorcyclists is one more interesting topic. I was stopped only once during the entire trip of 24 000km. Although the maximum speed has been exceeded sometimes, much more frequent violation of Road Rules is a crossing of a solid line. There are particularly severe penalties in Russia for this violation, even taking away of the driving license for half a year. If the readers will forgive me, but sometimes it is hard to slog from behind a truck moving 80 kmh, when the visibility in front is only a few kilometers, but a solid line is drawn in an orderly manner. There were such overtakes also just before the police nose. However, the officials ostentatiously turn to the other side when saw the motorcyclists .
A question about the animals running across the road is also an interesting for many readers. I have encountered only three sparrows, because these birds are looking for food on asphalt. They swallow the insects that fall after a collision with a vehicle. If magpies, crows and jackdaw are more cautious, sparrows don’t move out of road and fly doubling back forward and can’t avoid a collision. Two sparrows came out for eternal rest after crashing into the windshield and one into the mirror. I didn’t meet the bigger animals in my way, although there are quite lot of crushed foxes, badgers on the road, who recklessly tried to taste the remains of crushed birds. Day-to-day the same routine and finally when journey is going to the end you reach the main trip goal when you forget even who you are, what you are doing here and what is this here. I sincerely admit, I do not remember where I have slept last night. It was unremarkable town with unremarkable motel.
To travel back is easier not only for psychological reasons. It is easier to do it also for the time zone changing. If traveling to the eastern side of the Russia 1-2 hours disappeared every day, so on the way back every day has 25 or 26 hours. While the average speed in both directions was similar traveling forward I spent 8 days and 20 hours and on the way back I spent only for 7 days and 3 hours. The last day of my trip Murmansk – Vladivostok – Murmansk was unique to me not only because of the fact it was the last. It was the improvement of my personal best record. Within 25 hours from rest to rest I managed to drive 2,300 kilometers. I would like to finish a trip happily. On the last day the road was … Do you know how it looks highway in Germany? It’s nothing like here. My average speed was only 50 kilometers per hour in a road section of 200 kilometers. No, you didn’t trip up – it‘s 50. I’ve got a good dose of rain as usual at night and even one more „facilitation”. Because Murmansk is far above the Arctic Circle, so a real night lasted only a couple of hours. All other time was dusk, where visibility is worse than at night. But behold, the sun rose and I’ve been in Murmansk already. One night’s lodging, 24 hours, 2050 kilometers and I‘m inVilnius. There is nothing much what to say about the trip part Murmansk – Vilnius. Journey similar to trip Vilnius – Klaipeda. The road is great, the mood is perfect. Thank you for your patience and attention. Many thanks to: Motorcycle Honda Crosstourer VFR1200 Continental Conti Trail attack tires Eneos oil Helmet cleaning wipes Sonax Auto/moto cosmetics Quixx Rev’it Moto cloths Sony NEX-5T camera Sony AS100v – action camera Garmin Montana navigation Kriega flask Autobild Lithuania magazine Online portal 15min.lt P.S. I traveled with a beautiful motorcycle Honda wearing excellent Continental tires. From mosquitoes I „defended” with Sonax and Quixx cosmetics, from rain and wind with Revit clothing. Garmin navigation has helped me to achieve the purpose, Krieg flask rescued from thirst, portal 15min.lt told all stories about the trip, all photos and video material were obtained by Sony support. I found irreplaceable tool for Sony NEX series systematic camera for such journeys to take pictures. When there is no enough space for a large and heavy mirrored monster – it’s the best choice. I gathered video material even more compared to last year. I filmed with Sony NEX-5T and also with action camera with Sony AS100V. However, video movie in the near future probably you will not see. Since two-thirds of all travel was on the same path as last year, and during a year there were not so many changes on these roads so it does not make sence to make the second same video movie. You can see the trip of 2013 on: Lisabona-Vladivostokas 2013

[:ru][:]